EN|LT
Meno streikas 2009: atsakymai į dažnai užduodamus klausimus Print
Written by STASAC   
Thursday, 22 January 2009 18:04

Ką menininkas turėtų daryti nekurdamas meno?

Šis klausimas gali kilti tik nuožmaus kapitalizmo sąlygomis, kuomet menininkas tampa vienos iš daugelio kraštutinai specializuotos visuomenės grupių nariu ir atlieka jam primestas funkcijas. Kontraklausimas šiuo atveju būtų – o ką daryti darbininkui, kuris visą gyvenimą prie konvejerio užsukinėjo šaldymo agregatų kairiojo vamzdelio antrąją veržlę...? Iš kitos pusės pažvelgus į šį klausimą galima pastebėti, kad menininkui kurti meną iš esmės yra ne tiek socialinis vaidmuo, bet privilegija daryti tai kas jam patinka ir už tai gauti pinigus. Faktiškai visuomenėje yra dirbtinai suformuota ištisa klasė privilegijuotų veikėjų, kurie gamina niekam nereikalingą produktą, skirtą privalomam daugumos vartojimui, nes priešingu atveju nukentėtų jų socialinis statusas. Ši „vertybinė“ sistema yra diegiama visomis įmanomomis valstybinės represijos formomis – edukacija, žiniasklaida, kultūrinės institucijos, policija. Tai ir yra vadinama terminu „kultūros mašina“.

 

 

Ar būtų apskritai tada naudojama tokia sąvoka „menininkas“, jei niekas neužsiimtų menu?

Sąvoka „menininkas“ yra palyginti nesena – ji atsirado XVIII a. su pirmaisiais kapitalizmo požymiais. Iš vienos pusės tai buvo „švietėjiškas“ uolumas įvardinti visus reiškinius visuomenėje ir juos specializuoti, o iš kitos -  sutramdyti daugiausia problemų keliantį visuomeninį sluoksnį bei kažkaip reguliuoti jame veikiančių asmenų kiekį. „Kultūrinės mašinos“ misija – reguliuoti menininkų kiekį visuomenėje. Jau nuo pat mažumės vaikai yra represuojami kultūriniais metodais: jiems diegiamos hierarchinės „vertybės“, skatinama konkurencija iškeliant vienus ir tuo pat metu pažeminant kitus (vieni jau vaikystėje priskiriami „gabiems“, kiti visam gyvenimui traumuojami esantys „beviltiški“, nors tam nėra nei kriterijų, o ir „ekspertų“ kompetencijos abejotinos“.  Tai atlieka tiek šeima, tiek edukacinės įstaigos. Taigi, valstybė nuolat reguliuoja privilegijuotam menininkų klanui priklausančių asmenų kiekį, jų veiklą prilygina šventumui ir reikalauja besąlygiško keliaklupsčiavimo – tai mes vadiname „rimtąja kultūra“. Čia reikia pasakyti griežtai – jos paskirtis tėra represuoti individų kūrybines galias.

Faktiškai visa avangardinio „meno“ istorija ir yra noras sugriauti šitą hierarchiją – dar 7-ame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo suformuluotos labai aiškios kontrkultūrinės strategijos: visi žmonės yra menininkai ir turi teisę kurti (Joseph Beuys); „rimtoji kultūra“ ir menas turi būti išguiti iš visuomeninių santykių, nes kol to nepadarysime buržuazinis mentalitetas tik stiprės, nes kultūra yra jo duona (DADA, Henry Flynt ir FLUXUS, Situacionistų Internacionalas ir kiti).

Išvada paprasta – sąvokos „menininkas“ nebereikės.

 

 Ar siūlote persikvalifikuoti jiems, ar pakoreguoti savo veiklos/kūrybos krypti, ar kažką kita? 

Jie teturi suvokti, kad tuo, ką jie daro savo malonumui, niekas neprivalo žavėtis ir tai nėra konkurencijos objektas. Tokiu būdu jų kuriamas produktas praras bet kokią komercinę vertę ir viskas atsistos į savo vietas – turiu galvoje iškreiptus socialinius santykius kultūros sferoje. Bet tai nėra taip paprasta, nes iš vienos pusės būtent šie santykiai įgalina rastis klasinei „aukštuomenei“, o iš kitos – menininkams praktiškai neįmanoma pažaboti jų pačių egoizmo – savęs iškėlimo virš visų kitų.

 

 Ar siūlote atskirti kūrybą nuo meno? 

Būtent tai ir siūlome.

 

Bet kas bus, kai priešas, ta kultūrinė mašina, bus nugalėtas? Ar tada reiktu pradėti viską iš naujo kažkokia nauja kryptimi, ar turėtų vykti kažkas kita? Ir kaip su literatūra ar muzika?

Tuomet pasikeis socialiniai santykiai – tai, ko nesugebėjo įgyvendinti nė viena socialinė revoliucija, nes nuvertus valdžią, bet išlaikius buržuazinio mentaliteto gyvastį kultūros pavidale, viskas vėl regeneruoja. Faktiškai jokios naujos krypties čia nėra, nes šie procesai vyksta jau daugiau nei šimtmetį, bet ilgainiui jie yra rekuperuojami ir iškraipytu pavidalu įvardijami meniniais judėjimais, nuslepiant tikrąsias intencijas. Mūsų tikslas tęsti šią kovą ir perduoti idėjas ateinančioms kartoms.

O dėl literatūros ir muzikos – tai būtų labai ilgas pokalbis. Bet trumpai – literatūra be „meninių“ tikslų turi dar ir informacijos perdavimo funkciją, taigi jos vaidmuo nėra vienareikšmis... Muzika gi – čia yra itin plati tema, bet bene svarbiausia joje užčiuopti tam tikrus panEuropizmo elementus visoje jos istorijoje bei jų kritiką per visą pastarąjį šimtmetį (Shoenbergas, tas pats mano minėtas Henry Flynt ir daugybė kitų). Kad dar įtikinamiau būtų, reiktų pasidomėti, kokia muzikos funkcija kitose kultūrose: Indijoje, Kinijoje, Afrikoje ir pan. – šiandien tai jau nėra sunku padaryti.

 

 Kultūros mašinos pasiūlymai juk irgi gražiai skamba!

Čia ir glūdi visų menininkų oportunizmo šaknys.

 

Ir dar truputį klausimų:

 

Bet ką konkrečiau siūlote daryti tiems menininkams, atsisakiusiems menininko statuso? Juk nuo jų to atsisakymo kapitalistinė sistema neišnyks turbūt, iš kažko išgyventi jiems reikės. Ar siūlote išgyvenimui dirbti fabrikuose ar pan., o kurti likusiu laiku? Ar kaip nors kitaip? Suprantu, kad jaunimas gali nesirinkti studijuoti menų, mokytis kažką kita (jei išvis mokytis), bet ką daryti menininkams su stažu?

Šis klausimas neturi vienareikšmio atsakymo. Žinoma, visiškai išėjusius iš meno sferos veikėjus iškart pakeis kiti ir, tikėtina, sistemai ištikimesni elementai. Mes kalbame ne apie išėjimą iš sistemos, bet apie jos naikinimą., o tam vien nustoti kurti neužtenka. Faktiškai pats paradoksaliausiais elementas kūryboje ir mene yra tai, kad jame visuomet glūdi nemaža dalis savidestrukcijos. Būtent į ją ir turėtų būti nukreiptas visas kūrybiškumas. Šnekėdamas apie kultūros naikinimą visų pirma turiu galvoje vartojimo, prekės ir fetišo sąvokomis apibrėžiamų reiškinių eliminavimą iš kūrybos sferos. Visos tos kalbos, kad menininkams reiks eiti į fabrikus, niekas nenorės studijuoti menų – tai tėra tik akių dūmimas be jokio pagrindo. Menininkų, kurie išgyvena iš meno yra tokia niekinga mažuma, kad dėl jų neverta nė jaudintis – kasdien netenka darbo šimtus kartų daugiau žmonių ir niekam tai nerūpi. Gali kas nors pridurti, kad šie, didelių vardų menininkai – jie yra ypatingas turtas ir visa visuomenė juos turi saugoti....čia būtų netgi banalu priminti, kad tie „garsūs“ vardai tėra PR rezultatas, produkto etiketė – nusivalykite voratinklius. O ką daryti menininkams su stažu – visų pirma, per tiek metų jie turėjo suprasti kūrybiškumo prigimtį ir jo santykį su savuoju aš, bet jeigu per tiek metų jie vis dar tebepuoselėja mintį apie savo ego išskirtinumą vien dėl to, kad turi galimybes ir daro, ką patys nori – tokiu atveju jiems telieka kreiptis į psichiatrą.

O kita vertus, išėję iš sistemos menininkai galėtų tapti kažkuo panašiais į dvasinius vadovus, kurių vardai nėra žinomi, bet kurie prireikus padeda žmonėms atsirinkti.

 

 Ir kas turėtų vykti su istorija, meno ar kultūros istorija? Ar jos reikia tada mokyti, ar reikalinga su ja supažindinti žmones? Ir kaip vertinti jau rekuperuotus judėjimus, mintis (dada, fluxus, situacionistus ar pan.)?

Istorija ilgainiui bus perrašyta, o žmones šviesti reikia nuolat – tiksliau, žmonės patys turi nuolat šviestis. O dėl rekuperuotų „meninių“ judėjimų nereikia labai sukti galvos – idėjos pačios susiras sau kelią, nes šiandien egzistuojančios galios struktūrų sukurptos oficialiosios „meno“ ir „kultūros“ istorijos eižėja, ir tik laiko klausimas, kada pabyrės į šipulius. Iš šiandienos pozicijų žvelgiant vakarietiška „meno ir kultūros“ istorija labai primena brėžnevinę TSKP istorijos versiją – faktiškai tai tėra pajuokos objektas. Mes įsitikinę, kad sąmoningas šiandienos menininkas turėtų iš jos nuoširdžiai juoktis ir tuo juoku užkrėsti aplinkinius. Turėtų būti linksma!

 

STASAC